Beveik trejus metus gyvybę išgelbėjusį įtrūkusį krūties implantą nešiojosi manekenė atstatomajai operacijai neabejodama pasirinko lietuvių profesionalus

Pirmą kartą su manekene Vaida Židonyte susitikome pavasarį. Nors jauna moteris atvyko tartis dėl operacijos, ji švytėjo džiaugsmu ir optimizmu. Prieš keletą metų patyrusi automobilio avariją Vaida sako, jog tą dieną ji galinti švęsti savo naująjį gimtadienį. Viskas anąsyk baigėsi sėkmingai, išskyrus tą vienintelį nemalonumą – trūko krūties implantas. Paklausta, kodėl nesikreipė prof. Kęstučio Vitkaus pagalbos anksčiau, moteris pralinksmėja dar labiau: „Pastojau, pagimdžiau dukrą, maitinau ją krūtimi. Neturėjau laiko, tačiau dabar esu čia. Kodėl? Todėl, kad tai – pati geriausia man žinoma klinika Europoje“.

Kitas mūsų pokalbis įvyko po pusės metų, toje pačioje vietoje – plastinės chirurgijos klinikoje VitkusClinic, likus pusvalandžiui iki atstatomosios operacijos. Buvo justi, kad visuomet savimi pasitikinti, ryžtinga ir energinga moteris stengėsi valdyti jaudulį. Nors ir žinodama, kad patiki save profesionalams, Vaida prisipažino, jog labiausiai nerimaujanti dėl savo dvejų metų dukrelės Marijos. Tačiau apie viską – nuo pradžių.

Kodėl atvykote į VitkusClinic?

Prieš trejus metus, tiksliau lapkričio mėnesį bus treji metai, patyriau avariją, kurios metu įtrūko implantas. Reikia jį pakeisti.

Kodėl apskritai ryžotės, kas jus paskatino ar pastūmėjo šiai – krūtų implantų – operacijai?

 

Pirmiausia, mano darbui buvo reikalingos tam tikros kūno formos. Tai dariau ne dėl to, kad norėjau didesnio krūtų dydžio. Mano krūtinė padidėjo, ji įgavo gražesnę formą. Svarbu tai, kad laikui bėgant ta forma išlieka.

Ar niekada nebuvo baimės, abejonių, kad rezultatas nepateisins lūkesčių?

Reikia eiti ten, kuo pasitiki, kur gali save atiduoti į patikimas rankas. Manau, kad juokauti su savo sveikata, ieškoti, kur pigiau, ar kokių nors akcijų, tikrai ne tas kelias. Jeigu nusprendi darytis operaciją, manau, reikia rinktis geriausią daktarą, išmanantį savo profesiją. Be abejonės.

Aš manau, profesoriui Kęstučiui Vitkui nėra lygių. Aš gyvenu tarp daugumos Europos šalių, galėjau operuotis ir ne Lietuvoje. Iš pradžių išsistudijavau, ką geriausio turime namie, pati rinkausi informaciją ir nusprendžiau kreiptis į mūsų specialistus. Manau, kad nedaug yra estetinės plastinės chirurgijos profesorių Lietuvoje. Profesorius Vitkus vienas iš jų. Tai viską pasako.

Jūs jauna, graži, praktiškai tobula mergina, atėjote patobulinti savo kūno, nes to reikalavo Jūsų darbas. Kodėl Jūs apie tai kalbate viešai?

Pas dantistą einame visi, apie tai kalbuosi su mama, draugėmis. Nepakeičiau lyties, įstatymui nenusižengiau, niekam skaudžiai nepadariau. Suprasčiau, jeigu eičiau prieš visuomenę, kažkam kenkčiau. Esu patenkinta rezultatu, kokį turiu.

Ką patartumėte merginai, kuri abejoja ar jai kreiptis estetinės plastinės chirurgų pagalbos?

Nėra ko eiti, jeigu abejoji. Jeigu eini, turi žinoti, kur eini. Atgal kelio nėra. Paskiau ką? Gailėtis?

Savo draugėms visada sakau - į paskutinį klausimą ar verta, turi atsakyti operuosiantis chirurgas. Iš praktikos žinau, kiek daug mano pažįstamų nuo plastinės operacijos atkalbėjo profesorius Vitkus.

Kuomet ryžotės operacijai, žinojote, kad laukia narkozė, gali būti komplikacijų. Ar šis žinojimas nestabdė? Ar nebuvo baimių? Juk psichologiškai tai nėra įprastas žingsnis?

Iš vakaro nerimavau. Juk tai buvo nauja ir niekada nepatirta, nežinia, kas laukia? Tačiau, vos tik įžengiau į kliniką - palengvėjo. Kažkiek nerimo liko, tačiau čia dirba psichologiškai stipri ir profesionali komanda. Klinikos personalas žino, kaip gali jaustis pacientai, moka juos nuraminti. Aš prisimenu kaip šiandien, nors tai buvo vos ne prieš dešimtmetį, kad operacinėje vilkėjau marškinėlius su širdelėmis. Norėdamas nukreipti mano mintis, Profesorius garsiai skaičiavo širdeles. O paskiau... aš atsibudau jau po operacijos.

O kur dingo likęs nerimas?

Nežinojau, koks bus rezultatas, kaip reaguos organizmas. Juk visi mes skirtingi, individualūs.

Tačiau mano baimės nepastebimai dingo: palaikė už rankos, paglostė... Pasijutau saugi šių žmonių apsupty. Tuo metu, prieš operaciją, tai yra labai svarbu. Be to, šioje klinikoje darbuojasi ne paprastos slaugytojos, kurios prižiūri pacientus po operacijos, naktį. Jos – intensyviosios terapijos slaugytojos. Šioje klinikoje netaupoma sveikatos saugumo sąskaita.

Grįžkime į tuos nelemtuosius 2011-uosius, lapkritį, kuomet patyrėte avariją. Ar prisimenate, kaip tai įvyko?

Tai atsitiko Milano centre. Kad geriau suprastumėte ir įvertintumėte situaciją, galiu pasakyti, kaip reagavo greitosios pagalbos medikai. Atvažiavę ir pamatę sulamdytą automobilį, pirmiausia jie paklausė, kas sėdėjo šalia vairuotojo? Atsakiau: aš. Nužvelgę mane gydytojai pasakė: sveikiname su antruoju gimtadieniu. Kiekvienas mes turime angelą sargą. Matyt, tuo metu jis buvo su manim. Mane prispaudė oro pagalvė, nuo automobilio saugos diržo smūgio įtrūko krūties implantas. Milano ligoninėje to niekas nepastebėjo. Pati nesusipratau pasakyti turinti svetimkūnį. Italų gydytojai matė tik išorinius galvos, krūtinkaulio, kojų sumušimus. Tik po kelių dienų sugrįžusi į Lietuvą buvau paskatinta pasitikrinti nuodugniau. Atlikus rentgeno tyrimus paaiškėjo, kad po implantu gausu kraujo. Iškart susisiekiau su VitkusClinic. Aišku, jeigu mano implantai būtų prastos kokybės, manyčiau, galėjo pasibaigti prasčiau. Tačiau, laimė, savo labui buvau pasirinkusi geriausius. Manieji implantai turi „atmintį“. Tai reiškia, kad net iš įtrūkusio implanto gelis neišteka. Jau praėjo pusantrų metų, ir man nieko nenutiko.

Kodėl taip ilgai delsėte dėl operacijos?

Nes po trijų mėnesių pastojau. Tuomet apie jokias operacijas negalvojau. Pagimdžiusi dukrytę, žindžiau ją devynis mėnesius.

Galite patikinti, kad krūtų implantuos turinti moteris nepraranda jokių įgimtų fiziologinių funkcijų?

Absoliučiai tuo tikra. Galbūt tas implantas mane apsaugojo, išgelbėjo gyvybę? Prieš krūtų implantų operaciją man buvo svarbiausia išsiaiškinti ar galėsiu žindyti. Mano implantai yra po raumenimis, pieno liaukos nepaliestos, tad galėjau kaip ir visos moterys maitinti savo kūdikį krūtimi.

Dabar Jūsų ir vėl laukia operacija, vėl laukia nejautra. Suprantama, kad kiekvienas ją išgyvena individuliai, kai kurie – labai jautriai. Ar nebaisu? Kokia Jūsų patirtis?

Jeigu dirba profesionalai, esu tikra, kad jie narkozės „neperdozuos“, vaistų gausi tiksliai tiek, kiek reikia. Esu įsitikinusi, kad su savo kūnu ir sveikata juokauti negalima. Jeigu jau pasirenki žengti tokį žingsnį, turi ir apie jų pasekmes. Juk gali būti, kad liksi nepatenkintas rezultatu. Todėl prieš koreguojant save, reikia labai gerai pagalvoti. Tai operacija ne dėl mados. Tai savęs keitimas visam gyvenimui. Prisimenu pirmąjį rytą po operacijos. Manimi rūpinosi kaip namuose: nešė košes, arbatą. Aišku, veržimo jausmas krūtinės srityje buvo, tačiau juk ir po apsilankymo pas odontologą skauda. Juokiasi.

Ar niekada nesigailėjote dėl šios operacijos?

Natūralu, kad su amžiumi kūnas keičiasi, oda sensta, krūtys praranda stangrumą. Praėjo pakankamai ilgas laikas, tačiau mano krūtų forma nė kiek nepakito. Galiu sportuoti, bėgioti, jaučiuosi puikiai. Jeigu aš esu laiminga, tai ir mano artimieji yra laimingi.

Jeigu užaugusi Jūsų dukra užsigeis estetinės plastinės operacijos, ką jai pasakysite?

Užaugusios nuspręsime. Juokiasi.

Šiandien, likus suskaičiuotoms minutėms iki atstatomosios operacijos, Jūsų dukrytė yra kartu. Kodėl?

Lygindama pirmąją operaciją su šia diena, turiu prisipažinti, kad labai jaudinuosi, gal net baiminuosi, dėl narkozės. Mane kamuoja nerimas, kas bus po to, kai užmigsiu, kas bus, kai atsibusiu. Ir tai yra dėl to, kad esu mama. Norėčiau kuo greičiau atsibusti ir pamatyti savo dukrytę – ne kitą dieną, ne kitą rytą, o iškart. Tai buvo pirmasis mano noras ir prašymas prieš šią operaciją. Ir nors žinau, kad nejautra truks ilgai, kad mane operuos patyrę profesionalai, noriu, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Labai džiaugiuosi, kad VitkusClinic direktorė Vita sutiko ir leido man būti čia su dukrele. Apskritai, gimus dukrai, tapau jautresnė skrydžiams, atidesnė vairuodama automobilį. Manau, kad tai yra normalu, nes esu atsakinga ne tik už save, bet ir už savo dukrą.

Ne paslaptis, kad didžioji dalis užsienyje gyvenančių ir dirbančių Lietuvos žmonių, medicinos paslaugų grįžta namo. Jūs – ne išimtis.

Sakoma, kad namuose ir sienos padeda. Man išties padeda. Be to nėra jokio kalbos barjero, o paslaugų kainos gerokai skiriasi nuo užsieninių. Kartoju, galėjau rinktis bet kurią kliniką Europoje, tačiau ši neturi konkurentų, todėl esu čia.

Iškart po operacijos kalbėjomės su Vaidą operavusiu profesoriumi Kęstučiu Vitkumi. Pasak jo, įplyšimas, kurį patyrė V. Židonytė avarijos metu, nebuvo grėsmingas. „Prieš 9 metus, kai Vaidai atlikome krūtų didinimo operaciją, sudėjome itin aukštos kokybės implantus, kurie turi „atmintį“ – net ir implantui suplyšus, jame esantis gelis neišteka, savo formos nepakeičia. Vaidos sveikatos būklė mūsų klinikoje reguliariai buvo stebima, todėl plyšimas nekėlė jokios rizikos. Plyšimas taip pat netrukdė maitinti naujagimį – implantai įdėti po raumenimis, pieno liaukos nepaliestos“, – sakė K. Vitkus.

Vėlai vakare susisiekėme su pačia Vaida. Jeigu nebūtume žinoję, kad prieš kelias valandas ji gulėjo ant operacinės stalo, būtume nepatikėję: moters nuotaika buvo džiugi, ji kalbėjo žvaliai.

Prieš operaciją man sakėte: „Jeigu viskas bus gerai, susiskambinsime vakare“. Taigi, ar viskas gerai?

Ne tai kad gerai, o puikiai! Viskas vyko taip, kaip aš norėjau. Atmerkiau akis ir pirmiausią, ką pamačiau – pačią nuostabiausią Marijos šypseną. Ji man šypsojosi ir mojo rankyte. Ir aš iškart pasveikau. Tai buvo man pats geriausias vaistas.

Po pirmosios operacijos minėjote, kad jutote tempimą krūtinės srityje. Kaip jaučiatės dabar?

Pastaroji operacija buvo šiek tiek paprastesnė. Pasak prof. K. Vitkaus, krūtinės raumuo jau turėjo susiformavusią ertmę, todėl implanto keitimas buvo daug paprastesnis, ne toks sudėtingas, nei pirmoji operacija. Šiuo metu jokio skausmo nejaučiu, jaučiuosi išties puikiai. Mane slaugo tas pats medicinos personalas, kaip ir prieš tiek metų! Esu savo palatoje, o Marija žiūri animacinius filmukus. Šalia mano lovos jai paruošta atskira lovelė. Abi jaučiamės kaip namuose. Mano dukrytė nėra didelė vaikų gydytojų gerbėja, tačiau čia ji jaučiasi rami ir patenkinta. Tai tik dar kartą patvirtina ypatingą šios klinikos namų atmosferą.

Kalbėjosi Aušrinė Baronaitė

Sveikas.lt